Saulės nuotykiai Tinderyje. Pirma dalis

– Susikūriau tinderį gi!
– Saule, bet tu nepamiršk, kad yra draugų, kuriems tu rūpi…

Vieną birželio dieną nusprendžiau, kad man reikia kažko labai naujo.

Ir taip atsitiko, kad mergina, kuri su viena savo draugių buvo susipažinusi autobuse per grūstį; mergina, kuri laiko renginį nepavykusiu, jei ten su niekuo nesusipažįsta, atsidūrė internetų dalyje, kur žmogystės ieškosi sau meilių, nuotykių ir panašiai. Žinot, pagalvojau, reik apsižiūrėti.

Gaila truputėlį buvo žmonių, kurie su manim sumatchino tindery, nes ko jie benorėjo, jiems nepasisekė, o tiems, kuriem nesiseka susirast žmogaus rimtiems santykiams ypač – yra žmonių, kurie sako, kad santykiai yra darbas, o kadangi aš ir darbas deram kaip GRAMMY apdovanojimai ir Vitalija Katunskytė, tai žinot – ką man jau ten. O ir šiaip. Dabar aš nusprendžiau, kad nereik man įsimylėt. Ir viena iš priežasčių, kodėl aš susikūriau tinderį – be to, kad norėjau apie tai pabloggint ir to, kad šiaip norėjosi šviežienos anšlago, norėjau išbandyti eksperimentą, ar mano vidinis romantikas nustos įsimylinėti ir svajoti apie kiekvieną subjektą taip lengvai, jeigu šlovintojų skaičius bus patrigubintas. Rezultatai mane ir nustebino, ir nenustebino – jie bus pateikti trilogijos pabaigoje.

Ir visko ten buvo, iš tikro. Būta tokių, kur iškart ant descriptiono praneša, jog nori lengvai ir greitai. Būta anokių, kur po įdomaus pokalbio su drauge staiga susigalvojo, kad nori panelės, kuri squirkina. Būta tokių, kur konfliktiški geimeriai, kurių veidas turi spalvą tik dėl to, kad kompas veikia už kvarcinę lempą. Bet labiau užsieniečiai šiaip pasitaikė išprotėję. Todėl jau buvau nusiteikus, kad rašysiu tik apie foreignerius. Bet… išankstinės išvados tik kartais būna teisingos…

Tad iškilmingai pristatau Jums savo sugrįžimo trilogiją – Saulės nuotykiai tinderyje.

Kaip aš ten atsidūriau ir kuom tinderis primena lėktuvus

Šiaip prisipažinsiu, pirmąkart tinderyje atsidūriau visgi ne birželį. Tai atsitiko vasarį. Bet tada pamenu nieko nesvaipinau dešinėn. Tiesiog ateidavau pažiūrėt ir pažvengt iš visokių durnių. Dar screenshotindavau ir siųsdavau draugėms. Kai birželį susikūriau, irgi kuris laikas taip dariau, nes man svaipint kažkokius nepažįstamus bernus atrodė visiškai kamikadzių dalykas. Aš daug kuom kamikadzė – einu be proto vėlai miegot, labai nereguliariai maitinuosi etc, bet ne tiek kamikadzė, kad bendraučiau su nepažįstamais bernais. Čia šiaip labai juokingas reikalas – man mažiau streso, jei visiškai nepažįstamas tipažas mane pakalbina gyvai negu atslenka iš niekur per internetus. Man tada prakaituoja delnai. Aš rimtai. Kai parašo nepažįstamas ar vos pažįstamas vaikinas per internetus, aš dar geras kelias valandas neatidarau tos žinutės, nes man reik spec. psichologinio pasiruošimo tam. Tai pagalvokit, o čia dar svaipint svetimus žmones… Nu nesąmonė.

Tai vat žiūrėjau aš ten ilgas laikas visokius keistus dėdes, panašaus amžiaus ir nelabai, ir vos nenudreifavau į komunizmą su savo svaipinimu kairėn, o vasarį išvis galvojau, paspoksojus į tą publiką, kad tai, jog mane traukia vyrai, yra didžiausias mano prakeiksmas. Bet paskui kažkas atsitiko ir draugės visos pradėjo matchint, chatint su visokiais bičais, viena sulaukė kvietimo iš kažkokio Broniaus pagert kartu alučio, plius šiaip visoks ekstrymas, ir, žinot ką… užsimaniau pabandyt ir aš. Nors jaučiau, kad man siaubingai reik susikaupt, kad aš kažką nepažįstamo sugebėčiau pasvaipint dešinėn.

Bet šiaip, kai įsirašot tinderį, labai patariu turėt su savim kur nors netoli maišelį. Nes kaip lėktuvuose kai kuriuos gali pykint (nesu skridus dar, bet esu plaukus laivu ir, yup, aš turiu polinkį į jūrligę), tai tinderyje bent jau visos gausit nors truputį pajaust nėštuminį pykinimą.

Tačiau kaip ten bebūtų, ir baisiausiuose pasaulio kampeliuose mūsų tyko meilė, o kurgi dar ir įspūdingos asmenybės, o ir charakteriai… Ir apturėjau aš tam tinderyje gausybę pirmų kartų, gausybę nuotykių ir… šiaip įdomesnių naratyvų.

Taigi, the day has come. Pirma sugauta žuvis buvo išties stambi!

Lašiša shop until you drop ( (c) atskleisti vardą ir pavardę atsisakiusi Saulės draugė)

Pirmo savo matcho nepamiršti kaip ir pirmosios savo meilės (nors man kažkaip pirmieji dalykai visiškai nublanksta prieš vėlesnius įprastai, bet dėl tinderio tai aš normalus žmogus pasidariau gi).

Pamenu, paspoksojau aš tokį nelietuvį, kad toks visai normalus ir priminė kažkurį iš mano gerų draugų kažkuom (kas ieško tėčių, o kas draugų vaikinuose…), ir taip galvoju, nu ok, šitas bus pirmasis.

Ir tada svaiptelėjau dešinėn ir opa – it’s a match! Pamenu, apėmė fainas jausmas, toks, žinot, azartas, tai aš ten daugiau primatchinau žmonių, bet labai mažai kas parašė pirmom dienom. Bet šitas kadras, mano pirmoji tinderio meilė, katras atsiplukdė iš Norvegijos su pora draugelių kelioms dienoms, parašė pats pirmas. Jis buvo dar ir pirmas bičas gyvenime, kuris išaiškino, kaip reikia atsakyt į klausimą what’s up, nes kaip nebūtų juokinga, nu niekad nesupratau, kaip į jį atsakyt.

Chatinom visą dieną. Viskas buvo faina, nors neneigsiu, pokalbiai buvo tuštoki. Greitai apsikeitėm snapchatais. Man patiko, kad jis žinojo dainininkę, kurios įpėdine esu pasivadinus – aš taip atskiriu labiau apsišvietusius. Tad šitą testą praėjo. Bet vis tiek tą akimirką, kai gavau pirmąjį snapą, giliai įkvėpiau ir galvojau ,,Tai čia jau bus skandinaviški dick pics, ą dą nie“, bet atsidariau, ir ten nieko nebuvo. Tiesiog hello. Ir veido kraštas. Man tai pasirodė miela, nes, na, žmogus bijo mane išgąsdinti savimi, bodisi. Pakalbėjom, ką jis veikia Lietuvoje.

Pasirodo, mūsų bičiulis norvegas mėgsta lankyti Europos sostines ir viena iš dar neaplankytų, kurios, kaip sakė, paskutiniam mūsų pokalby prieš mūsų skyrybas, buvo Vilnius. Čia jis lagamine atsigabeno du savo xebrantus, vienas iš jų vėliau pasidarė kažkokią ten labai prasmingą tatūškę, kuri reiškė, jei gerai pamenu, jo brolius.

Betgi mielasis norvegas iš pradžių gyrė Lietuvą, labai patiko jam argentinietiškai paruošta jautiena, ir viskas buvo labai miela ir labai gražu, nors ir tuščia, bet neneigsiu, turėjau proga pasijausti kaip ta blanzdynė Oksanočka iš Rokiškio, kur usenetis pašnekino čiūt čiūt.

Tačiau ir kaip visuose santykiuose ir visose istorijose būna tas akmuo, už kur jūs užkliūvat ir princesė pamato, kad eina ne su princu, o su kažkokiu meškaveidžiu ir tada pradeda bėgt, ir dažniausiai užsirauna ant septynių nuo Napoleono komplekso kenčiančių bandiūgų gaujos (bet nu čia ne visada, priklauso dar nuo princesės apdairumo, tai labai ir nesigilinsim).

Taigi naktį gerbiamasis norvegas, kaip tikras apsišikėlis fakbojus, drožtelėjo man what are your plans for tonight? Nu galvoju, lašiša, plauksi tu tuoj man namo su tokiais klausimais. Taip iš lempos, jau taip neskoningai, be pastangų… (aš tiesiog labai nemėgstu žmonių, kurie nesistengia, suprantat). Ir va, kadangi aš esu visiškai beviltiškai nemokantis meluot žmogus, tai aš jam pasakiau, kad bandysiu užmigt, nes kitai dienai turiu reikalų (nes taip iš tikro ir buvo). Jis kaip nekultūringas (paskui sužinojau, kodėl toks nekultūringas), paklausė kokių. Pasakiau, kad bus boring reikalų. Paklausė kokių. Pasakiau, kad per daug boring kalbėt apie juos. Nes aš nelinkus atviraut su šiaip liaudim iš internetų. (Šiaip tada galvojau, kad čia nesistengia. Čia dar labai kultūringai. Vienas nigga iš Niujorko tiesiog numetė savo adresą ir paskui po kokių trijų savaičių pareiškė nepasitenkinimą, kad buvo užignorintas.)

Paskiau mūsų norvegas virtualiai pažvengė ir pasakė, kad aš labai mielas žmogus ir kad jam patinka mano stiliukas, kas buvo malonu ir miela, ypač po to, kai atrašiau labiau prarūgusiai negu po ilgos darbo dienos žuvų lupimo fabrike.

Buvo dar diena, kai chatinom ir sužinojau, kad norgo gimtadienė bus. Nors viens pirmų dalykų, ko jis Vilniuj ieškojo, buvo klubai, ir jis jau pasirodė man kaip parčių žinduolis, dėmesio centre amžinai sėdintis kadras, jis man kukliai pasisakė, kad mat nepatinka šiam kelionėse švęsti gimtadienes, nes per daug dėmesio jam, ir tai mane labai nustebino.

O paskui dienai stojo tyla tarp mūsų. Ir jau galvojau, kad kaip ir viskas, baigės šita istorija. Bet kur tau…

Kažkuriądien apie pietus mano snapchatas pradėjo flūdint jo snapus. Galvoju, nu užgėrė, nes gimtadienė gi buvo. O ir šiaip papartylion’ino anie čia berods antrą dieną, paskui sakė, kad jo draugeliui nelabai fun rytas parėjo, iš ko pasilazdavojom.

Bet nedariau tų snapų visą dieną. Galvojau, dievaži, ką jis ten prisiųst galėjo (visą tą laiką tinderiuosna mane persekiojo paranoja dėl dick pics). Arba net siūlo susitikt (o aš jau nuo to buvau atsimušusi). Draugė, su kuria mes ryžtumėmės avantiūrai susitikt su vikingais, išvykus. Viena aš nu tikrai neisiu (nors buvo minčių pasilinksmint, prisipažinsiu). Tad atidariau tik labai vakarop.

Ir žinot ką aš ten pamačiau?

Pusnuogį, išsišiepusį pagiriotą jį ir šalia pagalvės gulinčią krūvelę jevrų. Ir kažkokias norvegiškas blevyzgas. Antras snapas buvo panašus. Trečiajam jis jau pasigyrė žmonių, ne šnypšiančių trolių kalba, kad išlošė 1700 eurų kazino. Pasveikinau, pamenu, ir paklausiau, koks vėjas nupūtė šitą bičą, kuris dar pora dienų prieš visa prasišopino būdamas svečioj šaly (sakė, kad po šopinimosi jautės kaip po maratono), į kazino. Jis pasakė, kad jau devynerius metus yra karštas pokerio žaidėjas, labai mėgsta lošti (jėzmarija, ir geria, ir gamblina, pasakykit, kad dar ir rūko ganja) ir kad jo tėvas buvo profesionalus pokeristas. Va dėl to toks ir nekultūringas – papratęs prie greito pinigo niekad nebūna kultūringas, kaip byloja dvidešimtmečių išmintis.

Vėliau pasiguodė, kad namo laukia ilga kelionė, kad teks paplaukti ir šiaip laiveliu, bet aš tik palinkėjau geros kelionės. Tada jis man ir pasakė, kad nebegrįš į Vilnių. Mat šopindamasis, sakė, visą Vilnių pamatė ir kad nėra čia ką žiūrėt. Gerokai dar prieš tai a la juokaudamas pakvietė kartu į Bratislavą, nes ten dar nebuvo ir planuoja keliauti toliau. Bet aš parodžiau šitam gambleriui tada, kad su virvių šalies moterimis juokauti reikia atsargiau…

Kaip ir minėjau, pirmojo matcho nepamiršti. Ir šis kadras tapo tematika beveik su visais bičais, su kuriais labiau susibendravau tinderyje.

Po ilgos pertraukos, beje, apsireiškė ir kitas norvegas. Jis pagyrė mano išvaizdą ir… sakė, kad bando atsigaut po vestuvių vakarėlio. Dar paskui pakvietė į makdonaldsą. O dar paskui sakė, kad mielai būtų seksualiai išnaudotas manęs. O kai ir į šitą gavo supertingų nah, tai pasiūlė į pasimatymą, kas yra turbosofistikuota iš Skandinavijos feminisčių atplukdytų pūdytų silkių pasakytas davai duok man tave papyst – šitą perpratau po gal kokio penkto skandinavo.

Apipletkinom su tokiu normalesniu švedu, kad tie norvegai tai parčių žinduoliai tikri… Nors iš švedo supratau, kad norgai jiem dar nieko, vis ne danai.

Pietų tirolis ir allitteraziooone 

Turbūt jau nieko nenustebinčiau pasakiusi, kad mano moterišką dūšią labiausiai į dangų pakylėti sugebėjo italas, ir tatai yra oficialus pareiškimas, kas susiję su tinderiais, ir aš dabar tuoj pasijausiu kaip tos turkų žmonos, kur kol dar negavo į akį mėlynės, sako, uoj nea mano ne toksai, žinokit, nes jūs visi sakysit ir dar viena už italo užkibo. Bet Francesco (vardas pakeistas, ir jis ant manęs užsiundytų visą Sicilijos mafiją, jei sužinotų, kad aš jo vardą pakeičiau į šitą, ir aš tuoj paaiškinsiu kodėl) tikrai ne toksai!

Žinoma, itaaliaz iškart pasijautė vien jau iš to, kad labai pasistengė rašydamas pirmąją žinutę (kažkodėl itališkumas, kiek buvau įnikusi į jų kultūrą, pirmiausiai siejasi į tokį pasistengimą, jog jau atsiduria ties riba, kad būtų persistengta) ir ji buvo net juokingai ilga. Šiaip aš dėkinga Francesco, nes jis nelemtam tinderyje išpildė vieną mano slaptų Gargantiua rūšies troškimų: Francesco kilęs iš Pietų Tirolio, tai yra autonominė Italijos dalis, kur penkiasdešimt metų bando sugyventi italai ir austrai, todėl turėjau galimybę sužinoti viiisą nuodugnią istoriją apie Pietų Tirolį ir austrų bei italų konfliktą dėl jos.

Tačiau kaip jis pakylėjo mano sielą, tai numeris pirmas buvo tai, kad jis turėjo aistrą literatūrai, ir tai vėlgi pirmas bičas gyvenime, su kuriuo apturėjau lygiavertę, brandžią diskusiją apie literatūrą.

Pats Francesco, kaip ir aš, yra rašantis, ir labai smagu buvo sužinoti, kad ne aš viena turiu kafkišką polinkį laiks nuo laiko pratrindinėti kūrinius; ypač tada, kai jie man primena emocijas ir išgyvenimus, kurių nenoriu prisiminti ar kaip kažkada rašiau (nuostabu, pati save cituoja): kai užrašau kažkokį skaudų dalyką, atrodo, kad jis tampa gyvas ir įkyriai įsismagina šokti vieną nemėgstamiausių mano šokių – valsą – tiesiai man priešais nosį. Abu su Francesco pasijuokėm iš šito bendrumo.

Tačiau Francesco, jei gerai pamenu, mano poezijos ar juolab prozos (kurios daugumą rašliavoju lietuviškai) taip ir neperskaitė. Man buvo nuoširdi gėdelė dalintis savo grafomanijomis su žmogumi, kuris pats rašydamas kreipė daug dėmesio į menines priemones; ir bodėjausi nepaisant to, kad kažkada, gavusi paskaityti žmogaus kūrybą, pastebėjau, kad kai kurios jų mums būna individualiai įgimtos ir mes, kurdami, jas dažnai vartojame nejučia. Bet Francesco, rašydamas, žino, ką daro, ir kai atsiuntė savo itališką eilėraštį, kurį čia pat gyvai ir išvertė, papasakojo, kad naudoja meninę priemonę, kur susiskamba priebalsės. ‘We call it aliteracija in Lithuanian’, – pasakė anglų kalbos C1 lygį pasiekusi Saulė, ir tada Francesco sulydė mane dviem dalykais – tarptautiniai žodžiai yra magiškas dalykas, nes štai mes su italu susišnekėjom, tai čia vienas, o antras – allitterazione . Įsivaizduokit, kad italas skaito. Salsta ausys, ar nelabai? Jei nelabai, matyt, negaudo italų kalbos grožis Jūsų taip kaip manęs.

Beje, kodėl Francesco nepatiktų būti Francesco – kai kažkada rašėmės, jis prisipažino, jog man taip patikusi Occidentali’s Karma jam buvo tragiška daina.

Apskritai, ką teko pastebėt per savo tarptautines tinderio klajones – kažkodėl pietiečiai geriausiai išmano savo mokyklinę literatūrą. Francesco taip pat prisipažino, kad nėra literatūros ekspertas, tačiau tai, ką skaitė mokykloje, labai pamilo ir įsistrigdino širdin (aišku, ką norėt, kai tavo gimtinėje užgimsta dantės…), tačiau vėliau bendravau su portugalu, kuris mane užšnekino mesteldamas aliuziją į instragramre buvusį Annos Akhmatovos eilėraštį ir vėliau papasakojo apie savo gimtinės talentą Fernando Pessoa, kuris, bent kaip jis pasakojo, mokėjo perteikti veikėjų visiškai skirtingas kalbėsenas ir charakteristikas ir kuriuo esu nusižiūrėjusi pasidomėti.

Vėliau dar šiek tiek bendravau su iš varlių keliauninkių šeimos (kurie nuolatos, kaip ir jis pats, kaitalioja gyvenamąją vietą, ir vien Italija neapsiriboja) kilusiu italu, kuris realiai kilimo nuo Romos ir kuris buvo toks pats Mikhailo Bulgakovo superfanas kaip ir aš bei mėgo Dostojevskį.

Tačiau portugalas ir antrasis italas parsirado gerokai vėliau. Ir dar gerokai prieš jį, tik tik po nuotykių su norvegais ir Francesco, aš maniau, kad čia mano nuotykiai jau baigės ir viskas, nebėra ko ten sėdėt tam tindery, bet aš tiesiog nežinojau, kas manęs dar visai netikėtai sulauks. Tikrai niekad nebūčiau pagalvojusi, kad…

 

Tęsinys čia

Vienas komentaras “Saulės nuotykiai Tinderyje. Pirma dalis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s