Saulės dienoraštis: neužmirštamas Baltijos kelio 30-metis su Latvijos TV

Vasario pab., 2019

Vakaras Vilniuje. Sniegas atitirpęs. Kalbamės angliškai – kartkartėmis jis pabando papasakoti kažką latviškai, prašnekinti mane, bet man nieko neišeina. Labai sutrinku išgirdus latvių kalbą. Atitirpusio sniego sudrėkinta gatve einame Rotušės aikštės link. Užsikalbam apie mano Twitter’io bajerį: dar praėjusiųjų metų gruodį Twitteryje mane sekė vos 89 žmonės, o štai dabar beveik 400. Iš tiesų jam tai darė didesnį įspūdį negu man. Pavardijo kelis jo labai gerbiamus latvius, kurie mane seka. Pradėjom kalbėti apie visokius neįmanomus scenarijus.  „O žinai, mano didžiausia baimė būtų būti pakviestai pakalbėti kokiai Jūsų laidai. Aš dar nemokėčiau latviškai ir visi sužinotų, kokia iš tiesų prasta yra mano latvių kalba”, – prisipažįstu, turėdama omenyje tai, kad savo tweet’us rašau turėdama žodyną ir gramatikos lenteles kituose languose. „Ne, ne, taip tai tikrai nebus”, – patikina jis.

Rugpjūčio 20, 2019

Pabundu gana vėlai. Užkaičiu vandenį. Įsijungiu telefoną, Twitterį. Žiū – mane pafollowino Latvijos Prezidentas. Prezidentas. Pre. Zi. Den. Tas. Net nusipurtau. Apima kažkoks keistas, nesveikas laimės jausmas – kone ekstazė. Tai vis dėlto šioks toks pripažinimas! Tačiau tai dar ne viskas.

Matau, kad esu gavusi žinučių. „Turbūt, kad kažkam vėl reikia pagalbos”, – pagalvoju. Latviai visada noriai (kartais mane tai net nervina) kreipiasi pačiais įvairiausiais klausimais: kur nakvoti Vilniuje, kokių žodžių reikia, kad sėkmingai susigūglintum reikiamus lietuviškus mezgimo raštus, ką aplankyti Vilniuje, kaip taip greitai išmokti kalbos, o galiausiai visokie vyresni vyriškiai prisistato. Net nebeprisimenu, ar tokią žinutę radau tądien. Žinutė nuo Latvijos Prezidento aptemdė protą. „Sveiki, mano vardas ir pavardė toks ir tokia, esu iš Latvijos Prezidento kanceliarijos. Mes norėtume Jus pakviesti bendradarbiauti vienam renginiui. Ar galėtumėte duoti savo kontaktus, kad mano kolegos galėtų Jums paskambinti ir papasakoti plačiau?” Taip ir prasideda streso kupinos dienos. Susimąstau, kad turbūt Baltų vienybės dienai – Baltijos kelio trisdešimtmečiui kažką planuoti jau būtų per vėlu.

Rugpjūčio 22, 2019

Su drauge buvome suplanavusios kelionę į Ignaliną. Ne be reikalo – diena prieš telefonu kalbėjausi su Latvijos Prezidento kanceliarijos darbuotoja, kuri tikino, kad ji pasidomėsianti galimybėmis renginyje pristatyti bent jau mano video. „Mes labai labai norime Jus turėti savo programoje.” Atsisakiau vykti dėl kelių priežasčių, bet ypač dėl to, kad pasiūlymo sulaukiau per vėlai, kad ramiai susiplanuočiau kelionę. Naktį važiuoti vienai iki Rygos taip pat nesinorėjo. „Aš tave suprantu. Aš tavo vietoje naktį žvilgtelėčiau į laikrodį ir apsiversčiau ant kito šono, o ne kažkur važiuočiau.”, –  normalizavo mano stresą vienas pažįstamas latvis. Taip – šiais laikais ir prezidentūros mėgsta atidėlioti reikalus paskutinei minutei. Nors kaip jie man aiškino – mane tiesiog atrado per vėlai. Keli kolegos atrado mane prieš keletą dienų – greičiausiai po to, kai net keli latviai prie mano tweet’o pritagg’ino Prezidentą. Tačiau vykti nevykau, tuo labiau – pirmąją dieną kalbėjausi su negirdėtai minkštu akcentu (kaip spėjo bičiulis – tikriausiai su alūksniete) kalbančia kanceliarijos mergina, kuri sakė, kad jei nepavyks, norėtų bendradarbiauti ir ateityje, o šįkart – atsiprašom, taip išėjo. Su drauge sumąstėme, kad jei visgi prisireiks to video, nufilmuosime jį Ignalinoje, ant Vilkakalnio apžvalgos bokšto. Dėl visa ko buvau apgalvojusi, ką kalbėčiau.

Nei sulaukiu prezidentūros skambučio ar atsakymų į klausimą, ar reikės to nelemto video, nei dviems vilnietėms pavyksta pasibūti Ignalinoje. Antrąkart šiais metais sugebu pamesti banko kortelę – paprastai niekada daiktų nepametu, todėl tokios išimtys dar skaudesnės. Juo labiau – jaučiausi nuvylusi draugę. Prieš skambindama bankui, iš įpročio užmetu akį į twitter’į. Ten pamatau, kad yra žinutė. Galbūt prezidentūra atrašė (koks keistas jausmas kai twitteryje rašaisi su Prezidento account’u). Visgi ne. Rašo Latvijos televizijos žurnalistė, kuri prieš keletą mėnesių manęs paklausė, ar aš sutikčiau kada nors duoti interviu. Neseniai ji man buvo priminusi, kad neužmirščiau Latvijos televizijos. Išėjo taip, kad nė vykti į Latviją neprisireikė. „Sveika, rytoj mano kolegė bus Vilniuje, rengs reportažą apie Baltijos kelio renginius Vilniuje. Labai džiaugtumės, jei sutiktumei rytoj jai duoti interviu. Pagarbiai – (latviai su tokia pagarba su manim kartais bendrauja, kad net keista – kas aš juk tokia)”. Žinoma, sutinku. Vis dėlto nusiskundžiu, kad man siaubinga diena ir paprašau, kad kolegė man paskambintų kokią penktą ar šeštą vakaro. „Puiku, taip ir padarykime!” – atsako. Kolegė paskambina man ir draugei mėgaujantis Vilnele Bernardinų soduose. Susitariame. Vėliau sulaukiu dar detalesnės žinutės – užuot važiavus ir ieškojus po kiemus mano namų (žurnalistė norėjo mane pakalbinti prie mano namų), pasiūlau susitikti prie Ulica Warszavska ženklo – Rasų kapinių pagrindinio įėjimo, prie kurio (ne)gyvena mano viena žmogiškiausių kaimynių – Pilsudskio širdis.

Rugpjūčio 23, 2019

IMG_0624.JPG

Prabundu anksčiau žadintuvo. Patyrinėju naujojo Taylor Swift albumo skambėsius. Beprotiškai jaudinuosi, nerandu sau vietos. Kūnas įsitempęs. Pasidarau arbatos, skrebučių su bruknių uogiene. Bandau atsipalaiduoti – neišeina. Siaubingai pila prakaitas. Nusprendžiu šiek tiek išgerti tebeturėto Hennesy (dėl kurio teko netyčiomis išsiaiškinti, kad man nebepatinka konjakas. Bet kad nervinausi, tai tiko). Kūnas šiek tiek atlėgsta. „Sveika! Mes būsime po 40 minučių vietoje”, – gaunu WhatsApp žinutę nuo žurnalistės. Labai jaudinuosi, kad jie nepaklystų – pasakau, kad jeigu kas, tiesiog tegu ieško pagrindinio Rasų kapinių įėjimo (buvau davusi surastą adresą). Žurnalistė man atrašo: „Puiku. O tu, svarbiausia, nesijaudink!”. Va taip imsiu ir baigsiu jaudintis. Valanda filmavimo. Vaje.

Po 15 minučių išeinu. Šiandien kaip visada daug lenkų turistų ir kaip seniai neregėta daug močiučių. Buvau suplanavusi (o ir pranešusi žurnalistei, kad taip pasitiksiu) palaukti ant autobuso stotelės suoliuko. Šis užimtas. Kai viena iš moteriškių įlipa į 31 autobusą stoties link, prisėdu. Laukiu. Vėl įsitempiu. Susimąstau, kad nebeprisimenu, kaip tiksliai atrodo Latvijos automobilių numeriai. Pradedu dairytis ir stebėti raideles. LT. PL. LT. PL. I?!?! PL. LT. LT. LT. LT. LT. LT. PL. LT. LT. LT. PL. LT. LT. IR ŠTAI ATSKRIEJA GELEŽINIS MANO ŽIRGAS!!! LV!!! Užrašas Panorāma! Pagaliau! „Manējie!” (liet. mūsiškiai) – džiugiai sau pagalvoju. Jau latviškai (visą laiką laukdama stengiausi galvoti latviškai). Net pašoku nuo suoliuko ir einu ieškoti saviškių mašinos gretimojoje aikštelėje. Atsidaro durys, išlipa žurnalistė. Kažkoks instinktas ir džiaugsmas apima abi – ir aš, ir ji besišypsodamos apsikabinome. Pasveikinu atvykus į Vilnių, viena kitai prisistatome. „Sėskis gale!” – draugiškai pakviečia.

Įsėdu. Žurnalistė su GPS priekyje. „O čia – operatorius Māris”, – parodo šalia manęs sėdintė vyresnio amžiaus, savo kamerą kone apsikabinusį vyrą. Su Māriu ištiesiame viens kitam ranką. Māris labai primena vieną iš mano Twitterio pažinčių – vyresnio amžiaus istoriką. Todėl mintyse gana greit prilipinu jam „tipiškas vyresnio amžiaus latvis vyras” etiketę. Kuo toliau, tuo labiau jis man pastarąją patvirtins. Ir kuo labiau būsiu nutolusi nuo nuotykio, tuo žavingesnis kaip asmenybė jis man atrodys.

Su vairuotoju žurnalistė kalbėjosi rusiškai. Pasirodė, kad važiavome darydama gana didelį ratą. Norėjosi pasiūlyti greitesnį kelią, tačiau seniai važiavusi mašina bijojau dar labiau sumaišyti, o ir sakinių konstrukcijas dėliojau dar gana lėtai (dar vėlyvą gegužę galiojo taisyklė – prakalbu latviškai tik po dienos bendravimo su latviu). Kai jie dar tik atvažiavo, paklausiau, ar nepaklydote – vietoje „ar nebuvote paklydę”. Māris, pritvirtindamas mano jam priklijuotą tikro latvio etiketę, kandžiu, bet ir santūriu sąmoju sureaguoja į tokią mano klaidelę: „Na, jei būtume paklydę, tai nebūtume atvažiavę!”.

Vairuotojas buvo gana nervingas. Girdžiu, kad jie norėtų rasti parduotuvę. Žurnalistė manęs paklausia, ar čia yra kažkur netoliese kokia Maxima. „Tai Lietuvoje čia juk visur pilna maximų!” – žaismingai tarsteli Māris, atsisukdamas į mane. Aš patvirtinu jo įtarimą, pasakau kelias artimiausias. Prieš išlipant nelabai suprantu vairuotoją: norėdamas išvengti baudų ar nemalonumų, jis nori mus kuo greičiau išlaipinti. Taip aš sužinojau, kad latviškai kalbantį rusą (bent jau kuris kalba stipriu rusišku akcentu) suprasti man nė pro kur. Kai ėjome prie bagažinės pasiimti operatoriui reikalingos technikos, mašina trūktelėjo. Operatorius mandagiai subarė vairuotoją, kad nereikėtų šitaip nervintis. Ir vis dėlto, kai važiavau ta mašina Latvijos numeriu, jaučiausi tokia saugi. Tas saugumo jausmas priminė tą kartą, kai su draugu latviu trankėmės po nesaugų, labiau užleistą Rygos rajoną. Tunelyje ant mūsų vos neužkrito stipriais narkotikais apsvaigęs žmogus. Nors tas latvis draugas tikrų tikriausias hipsteris, su juo jaučiausi labai saugi. Latviai turbūt yra ta pirmoji užuoveja lietuviams, kai šiuos užknisę kiti lietuviai ir norisi kažko savo, bet ir ne visai savo.

Operatorius su žurnaliste pradėjo tartis, kur čia mane pafilmavus. Tariasi eiti Katedros parkelio link. Aš bandau įsiūlyti Bernardinų sodus (aš verčiau lat. Bernardinu dārzi). Kaip vėliau sužinosiu, jie tokiame nėra buvę – be to, žurnalistė sakėsi, kad kaip tik su operatoriumi diskutavę, kad kai tik filmuojasi Vilniuj, tai visąlaik tos pat nuobodžios vietos. Atsiduriame Katedros parkelyje, žurnalistė jau bedžia pirštu į suolelius. „Tu rodyk mums kelią, mes juk svečiai!” – Māris mąsliai šypsodamas man primena. Todėl imiausi iniciatyvos ir vis dėlto prikalbinau paėjėti Bernardinų sodų link. Pasakiau, kad ten toks padorus parkas, neva šitas – nesiskaito. Einame. Paklausiu, ar neskuba. Abu purto galvas. Pirmą kartą susivokiu, kad Bernardinų sodai, einant nuo Katedros pusės, labai ilgai neprasideda – laiks nuo laiko žvilgteliu į abiejų pusę ir matau platokas akis. Abiem šiek tiek baugoka, kur čia ta lietuvė veda. „Ten jau prasideda Bernardinų sodai!”, – pranešu, kad nusiramintų.

Galop įeiname į parką. Budri operatoriaus akis praneša, kad negalime filmuotis ten, kur per daug Saulės, t.y. tuo metu beveik visuose Bernardinų soduose. Saulė tvieskė kaip pagal užsakymą. Vakar jau buvo pranešta, kad filmuosimės apie valandą (tai mane labiausiai gąsdino). Pasiūlau prisėsti prie šachmatų stalelio – kad su žurnaliste būtume viena priešais kita. Prisėdame. Prisiminiau, kaip sausį Lietuvos televizijos operatorius, prieš mums pradedant filmuoti trumpą interviu apie Pašvaistę, segdamas mikrofoną drovėjosi kyštelt ranką išvirkščiai mano suknelės viršaus. Filmuojantis su latviais man mikrofoną prisegė žurnalistė – drąsiai kyštelėjo šį iš marškinių išvirkščiosios pusės apačios ir paprašė, kad ligi viršaus užvilkčiau pati. Tada dar prisegė  kempinėlę – operatorius sakė, čia kad tikrai tikrai niekas garsui nesutrukdytų. Aš pasidedu rankas ant kelių. Māris draugiškai pamoko: „Tu geriau pasidėk rankas ant stalo, nes atrodysi *šitaip*”, – pajuokina. Nusišypsau. Man atrodo, operatorius suprato, kad gana droviuosi ir jam dėl to visai linksma.

Screenshot 2019-08-25 at 21.59.30

Kalbėdama išplepu daugiau negu planavau. Taip ir prisikarksiu, kad Prezidento kanceliarija nuprocrastinate’ino man parašyt dėl ankstyvo renginio Rygoje, apie tai, kokį neseniai buvau gavusi reklamos vertimų pasiūlymą. Nebepamenu, ar dar buvau su mikrofonu, kai pasakiau, kad gerai, kad per vėlai ta prezidentūra pakvietė: įvardiju kalbėjimą apie istoriją kaip nacionalinį lietuvių hobį, – sakau, būtų užtrukę, kol būčiau viską iškalbėjusi. Žurnalistė pasijuokia. Prasitariu net apie šaltibarščius su bulvėm ir įvardinu tai kaip smulkmeną, liudijančią, kad mes vieni apie kitų kultūrą mažai ką težinome. Įvardiju, kodėl tai gali būti problema tarpt. santykiuose – gana nemažai savo jėgomis esu įsigilinusi į šią temą, todėl net šventės metu esu pakankamai kritiška. Kai buvau Rygoje, buvusiam Saeimos deputatui pasirodė, kad pūčiu burbulą iš nieko.

Nors žurnalistei patiko, kaip aš kalbu ir ji teigė esanti manęs sužavėta, aš pati kartais jaučiausi stipriai susivėlusi žodžiuose. Kelis kartus pakaitaliojome vietą. Viena klausimų grupelė buvo užduota mums sėdint, kita – vaikštinėjant palei upe. Toliau jau operatorius mums dirigavo: vaikščiojome pirmyn ir atgal vienu takeliu, vėliau, Mārio pasiūlymu, vaikštinėjome tilteliu, tada – prie išėjimo. Žurnalistė labai pasitikėjo operatoriumi ir bendravo su išskirtine pagarba (vėliau sužinosite kodėl). Ji pasidomi Bernardinų sodais: kas tai per parkas, daugiau jaunimas ar vyresnio amžiaus žmonės čia eina. Vėliau pasidalina, kad jai parkas visai primena Daniją. „Atrodo tikrai labai europietiškai”, – patikslina. Vėliau ją gerąja prasme nustebins, kad lietuviai vengia vaikščioti šiaip sau per žoles, o šiame parke dar ir uždrausta rūkyta. Dar papasakoju, kaip vakar mes su drauge tiksliai tuo metu, kai ji man paskambino, čia ilsėjomės ir kaip iš pradžių nenorėjome čia eiti, nes Vilniuj šitas parkas jau yra tapęs too mainstream. Žurnalistė nusijuokia. Papasakoja, kaip vakar buvo drovu man skambinti – kad nesutrukdytų, nes gal aš užsiėmusi (na, nes aš tikrai tokia svarbi ponia). Po kiek laiko pagaliau baigta – man leidžia nusiimti mikrofoną.

 

Turbūt viena myliausių intervių vietų buvo, kai žurnalistė paklausė kažko susijusio su latvių kalba ir aš papasakojau, kaip vokiečiams vokiečių kalba ir net siūlomomis didelių stipendijų galimybėmis nepavyko manęs prisivilioti – jie tokie keistoki man buvo, jausdavausi nejaukiai būdama tarp jų. O latvių visuomenė panašesnė – atpažįstu lietuviškų dalykų, bet matau ir skirtumus. Panašumas panaikina kultūrinio šoko efektą, kuriam esu pakankamai jautri.

Baisiausia interviu dalis, kuri, bijojau, kad pateks į montažą, buvo mano dainavimas. Sužinojusi, kad aš su latviška dainele įstojau į muzikos mokyklą (beje, papasakojau, kad pradinukai nemažai mūsų pasimokome latviškų dainelių). Žurnalistės akys užsidega: man reikėtų tą dainelę padainuoti. Perspėju jus visam gyvenimui – latviai yra žvėriškai atkaklūs. Tai sužinojau dar tąjį kartą, kai mane prikalbino pirmiesiems literatūros vertimams. Tąkart aš drovėjausi, tai kalbėjo su manimi tol, kol pasidaviau pagundai. Čia irgi taip išėjo, tik rezultatas daug baisesnis. Nors chore buvau tas visus nervinantis, spiegiantis sopranas (iš tikrųjų buvau mecosopranas, kuris visai gerai gaudo aukštas nateles, bet ne apie tai) ir dainavau gerai, retkarčiais atsinaujinantis refliuksas, neseniai prisimintas kartkartinis bohemiškumas padarė savo (belieka tik guostis, kad būsiu seksuali 50–metė – dusliu balsu, o dar atrodysiu jaunesnė negu iš tiesų) – balso stygos tiesiog lūžo. Aš savimi pasibaisėjau. Dainavau labai žemai – per žemai sau. Kai jau būsime Katedros aikštėje, Māris, žurnalistei svarstant, ką čia dabar nufilmavus, primins šį performansą: „Gal reik gražesnį padainavimą įrašyti?”.

IMG_0632.JPGNebepamenu, kaip išeiname Katedros aikštės link. Truputuką sutrinku pamačiusi Škirpos nuotrauką ant medžio – mačiau, kad latvė žurnalistė lyg ir norėjo klausti, kas čia, bet nepaklausė. Apsidžiaugiu, kad nepaklausė. Būtų buvę truputuką gėda. Atsiduriame prie Mindaugo paminklo. Ten mus pakalbina moteriškė, siūlanti pasirašyti laiko kapsulėje. Išverčiu latviams pasiūlymą. Pradedame rašyti savo mintis apie Baltijos kelią. „Kaip smagu, kad čia kažkas iš Latvijos!” – džiūgauja moteriškė. Žurnalistei išverčiu visas užrašytas mintis. Žurnalistė kuris laikas ieško ir negali surasti raudonos spalvos – kažkodėl man nešovė į galvą, kad ji norės prie savo sveikinimo pripiešti Latvijos vėliavytę. Ji parašo: „Ačiū Baltijos keliui! Būsime vieningi ir toliau!”. Aš, kaip Saulė, susirandu skaisčiai geltoną flomasterį ir užrašau: „Ačiū Baltijos keliui, kad šiandien galėjau versti latviams!” Tokios progos kartais pildo svajonęs, juk taip?

Vaikštinėjam po turgelį. Dairomės. Māris – visur su kamera – pastarąjį apžiūrinėja, sykis nuo sykio ką nors užkalbina. Negirdėjau, kaip kalbėjo su jaunuoliais, bet iki tol – su visais latviškai. Man visai patiko toks atsipalaidavimas. „Aš pernai dariau ir Vasario 16–

IMG_0633.JPG

osios reportažą. Ar tik taip atrodo, ar lietuviai iš tiesų labai mėgsta taip visur iškilmingai – su vėliavomis ir herbais – dalyvauti?” – pasmalsauja žurnalistė. Patvirtinu bei pasididžiuodama papasakoju, kaip mes mėgstame kurti naujas tradicijas ir galiausiai kaip mes didžiuojamės būtent savo valstybingumu. Pakalbame apie mokyklų istorijos programas. Sugrįžta Māris. Jie kalbasi, kad galbūt reikėtų pakalbinti lietuvių. Kažkaip sugalvoju pasisiūlyti padėti – pusiau juokais. Žurnalistei ši idėja patinka. Nejaučiu baimės jausmo – įsivažiavau.  Kai operatorius grįžta, einame ieškoti žmonių. Žurnalistei labai graži vėliavų puokštė – norėtų šią nufilmuoti. Vėliau taip jos ir nenufilmuos. Prasideda pašnekovų paieška. Pasiūlau vieną iš moteriškių, kuri siūlo į laiko kapsulę pasirašyti – ji teigė, kad kažkada yra mokėjusi latviškai.  „Lai dzīvoja Latvija?” – laužyta kalba, nelabai pasitikėdamasi savo jėgomis ji pasakiusi latviams. Latviai išlaužė tokį pusšypsniuką. „Lai dzīvo Latvija!” – pataisau. Bet žurnalistė ieško toliau – reikia žmonių, kurie atrodytų gražiai. Sukikenu. Ji po to paaiškina, kad iš akies galima pasakyti, kuris žmogus galėtų maloniai, draugiškai ir gerai pakalbėti. Perspėja, kad kareiviai dažnai atsisako kalbėti su žurnalistais. Pamato porą – daugmaž vidurinio amžiaus moterį ir, kaip vėliau paaiškės, jos 90-ies metų tėvelį, kuris labai sudomina latvius. „Šitus norėtume pakalbinti.” Prieinu, atsiprašau. Pasakau, kad čia žmonės iš Latvijos televizijos, pasiteirauju, ar sutiktų pakalbėti. Moteris neprieštarauja – matyt, todėl, kad pakilios, šventinės nuotaikos. Pakalbame. Moteris kalbėjo ilgokomis pastraipomis, o aš iš patyrimo dar laukiau, kol pabaigs pasakoti. Susiveliu. Sužinau, kad žygulis galima sakyti ir latviškai. Tačiau išeina visai neblogai.

Screenshot 2019-08-25 at 22.03.45

Labai apsidžiaugu. Ieškom toliau – latvius sudomina simpatingas jaunuolis baltu baltišku kostiumu. Kai jį užkalbinu, parodo iš Rygos atsivežtą baltišką apyrankę. Tada judame Katedros aikštės link: žurnalistė labai nori pamatyti instaliaciją. Paklausia bendros informacijos apie pastarąją. Tenka net pagūglinit ir trumpai papasakoti, kas apie pastarąją skelbiama lietuvių kalba. Katedros aikštėje prie mūsų prieina senyvo amžiaus moteriškė – pradeda pasakoti, pasako, kad mes, lietuviai, labai mylime Latviją. Ją versti buvo lengviausia iš visų, bet ji į reportažą nepateks. Kažkokia moteriškė su tautiniais drabužiais labai juokingai sutrinka pamačiusi, kad Māris ją filmuoja ir paleisti iš kadro nė nesiruošia – ji pateks.

IMG_0626.JPG

Užsišnekučiuojame su žurnaliste. Žmogiškai: kaip ji eis šito reportažo montuoti automobilyje, kaip bijo nespėti sumontuoti maniškio reportažo, nes ryt draugės vestuvės (matyt, ir nesuspėjo, nes kitos dienos Panoramoje siužeto dar nebuvo). Todėl montuos važiuodama automobilyje, rytoj pabaigs ir pristatys. Rodys vakarinėje Panoramoje (kuri, beje, pora dešimtmečių vyresnė už mūsiškę!). Mūsų dėmesį patraukia protestas su Tibeto vėliavomis. Kažką skanduoja – nueinu pasižiūrėti. Labai susidomiu, nueinu pašnipinėti (kas man jaunai daryt – padėti savų amatų vilkams)  – skanduoti, deja, jie nustoja, tačiau protestėlio esama labai įdomaus – kinų palaikytojai prieš honkongiečių ir tibetiečių palaikytojus. Vėliau tokiu pat pastebėjimu pasidalins ir sutiktas lietuvis operatorius, kuris su didele pagarba pasilabina su Māriu. Kai lietuvis prakalba rusiškai, Māris nereaguoja, prakalba angliškai – lyg ir sureaguoja. Grįžtu, pranešu žurnalistei, kas ten vyksta su tom Tibeto ir Honkongo vėliavom. Māris bando pafilmuoti instaliaciją, kad ši atrodytų gražiai. Toliau šnekučiuojamės su žurnaliste. Sužinau, kad man teko neeilinis Latvijos teleivizijos operatorius: „Māris patį Baltijos kelią filmavo. Prieš trisdešimt metų. Aš, kaip ir tu tikriausiai, nebuvau tada gimusi. O jis jau filmavo. Kai tai sužinojau, taip…” – parodo savo susižavėjimą latvė žurnalistė. Ir aš pasižiūriu į Mārio puse su didžiausia pagarba.

Einame ieškoti naujo pašnekovo – greičiausiai paskutiniojo. Pasiūliau net žurnalistus pakalbint – Mildažytę ir Masalskį, kuriuos pristačiau žurnalistei, kol šiedu repetavo ant scenos. Žurnalistė pasakė, kad nenorėtų trukdyti, nes kolegiškai juos supranta – jie dabar dirba savo darbą. Tada, pasukus gilyn į Katedros aikštę, pasakau, kad prie tibetiečių mačiau politikų – ne, politikų kalbinti visada vengia, o jie ir neįdomūs. Ir tada užmatau savo kursioką Luką. Pabandau šį prisišaukti, iš kažkelinto karto išgirsta. Pasisveikinam, latviai jau grėsmingai gretinasi prie jo. Pasakau žurnalistams, kad kursabiedris. Lukas bando išsisukti, nes nekalba latviškai, aš tikinu – viską juk išversiu. Bet jau per vėlu atsisakyti – Māris su kamera čia pat, žurnalistė jau beatkišanti mikrofoną. Pakalbam – Lukas pasisako kaip tikras būsimas politologijos ketvirtakursis. Tai buvo paskutinis, bet pirmas interviu, kada operatoriaus siūlymo aš visai prapuoliau už kadro – paįvairinimo dėlei, kad nesimatytų vertėja visai visuose kadruose. Nepasiseka, nes manęs nesigirdės įraše ir negalės sutvarkyti mano vertimo. O atsakymas patiko. Tenka paėjėti nuošalėn ir užrašyti vertimą iš atminties. Velnias, nebeprisimenu, ko ji klausė. Žurnalistė sako, kad viskas gerai, ramiai primena klausimus. Prisimenu atsakymus ir šiuos surašau. Vėliau nusiųsiu per WhatsAppą.

Po to jiedu pasitaria ir žurnalistė pasako, kad jie jau sakys man ačiū. Sako, kad gal susitiksime dar vakare, jei ateisiu. Apsikabiname, žurnalistė pasako, kad esu tikras džiaugsmiukas ir kad labai pagelbėjau šiandien. O aš jaučiuosi keistai – su latviais lietuviam dažnai nebaigto kontakto jausmas atsitinka, man regis. Esu pasakojusi Vitalijui, kai viešėjau Klaipėdoje: lietuvis iš pirmo stengiasi būti malonus, draugiškas, kas latvius gali net truputį išgąsdinti. Bet lietuvis atšąla vėliau – kada reikia nuspręsti, būti draugais ar nebūti. Su latviais atvirkščiai – jie iš pradžių nors ir paslaugūs, bet daug santūresni. O paskui, kai baigia tave tyrinėti – atsiduoda visa dūšią, nė akimirkai nesiruošdami palikti tavęs ramybėje. Ne vienas latvis mane yra perspėjęs, kad latviam yra būdinga kartais net užknisti, kai jiem noris su tavimi draugauti.

Išeinu. Vienas iš savanorių, kurį kalbinome (toks visai žavingas), pasako, kad labiausiai trūksta žmonių prie Žaliojo tilto. Ten ir nueinu. Atsistoju netoliese Mindaugo Puidoko. Vardan tos ir vardan tų ir su tokiais pastoviu Baltijos kelio pakartojime. O po to grįžau namo ir vos begalėjau prakalbėti po tokios kupinos įspūdžių dienos. Net dienoraštuką teko užpildyti kitą dieną iš atminties.

IMG_0634.JPG

Vienas komentaras “Saulės dienoraštis: neužmirštamas Baltijos kelio 30-metis su Latvijos TV

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s